Svarbiausia gyvenimo partija

     Per savo, ne tokį jau trumpą gyvenimą, sužaidžiau ne vieną dešimtį tūkstančių partijų. Buvo laimėtų, pralaimėtų ir lyginių. Kol kas brangiausios laimėtos partijos man pelnydavo tik po kelis šimtus litų. Po sekusių nesėkmių visus reikalus galima ramiai sutvarkyti ateityje žaidžiant kitas partijas. Bet, atrodo, atėjo laikas žaisti gyvenime lemiamą partiją, kurioje lygiųjų gali ir nebūti. Reikalas eina apie brangiausią žmogaus turtą – sveikatą. Atrodo, esi sveikas kaip ridikas ir staiga, per vieną akimirką, viskas iš esmės gali pasikeisti. Man nemalonūs pokyčiai atsirado per vieną naktį.
     Vieną vakarą, prieš pat praeitų metų Šv. Velykas, grįžęs iš darbo labai užsinorėjau vakarienei kiaušinių su majonezu. Suvalgiau gal šešis, išgėriau du butelius alaus, atlikau visus pasiruošimo rytojaus treniruotei reikalus ir nuėjau ilsėtis. Ryte, gal kokią devintą valandą, pažadino kaimynė atbėgusi su savo reikalais, teko keltis. Atsikelti atsikėliau, o paeiti visai negalėjau. Galva blaiva, kojos nelaiko linksta, griūnu, pykina. Teko pačiam išsikviesti greitąją pagalbą, nuvežė į Šiaulių ligoninę, ten diagnozavo dehidrataciją, pripumpavo skysčių ir paleido. Niekas iš esmės nepasikeitė iki šių dienų. Tik tiek, kad dingo pykinimai. Galvoje ošia, vaikštant koordinacija trinka, greitai pavargstu nuo fizinio darbo. Po to sekė visa eilė visokiausių tyrimų (kaklo kraujagyslių, sprando ataugų ir t.t.). Bet prošvaisčių pagerinti organizmo savijautą įvairiais plečiančiais vaistais nemačiau.
       Kartą užėjau į „Topsportą“, kur sutikau seną draugą Antaną su kažkokiu man nepažystamu jo draugu. Papasakojau Antanui savo negalavimus, jo draugas, išgirdęs mano nusiskundimus, be jokių skrupulų tiesiasi šviesiai rėžė – „Viskas čia aišku. Vėžys!“. Na nelabai kaip pasijutau po tokio jo akibrokšto. Bet tie žodžiai buvo pranašiški. Jau prieš kokius metus išangės krašte buvo atsiradęs nedidelis spuogelis, vasarą jis jau buvo žirnio dydžio. Nei skaudėjo nei ką. Būtų jis ant rankos ar ant kojos tai kaip ir nebūtų problemų. Eini pas gydytoją ir viskas. Bet kai tokioj vietoj, tai jau nelabai norisi eiti pas gydytojus. Vis viliesi, kad jis pats kaip atsirado taip ir išnyks. Daug kartų taip yra buvę. Galiausiai, rugsėjo mėnesį, kai augliukas tapo pupelės dydžio (o prasidėjus realiam gydymui buvo jau visa pupa), susiruošiau aš pas proktologą.
     Proktologas, apžiūrėjęs augliuką, pasakė, kad gali būti „brudas“ ir reikia imti biopsiją. Taip ir padarė. Kai atėjau atsiimti atsakymo, proktologas, nieko daug nekalbėdamas, pradėjo rašyti nukreipimą tolimesniam gydimuisi. Nelabai ką ten galima įskaityti ką ten tie daktarai rašo, bet keturias parašytas raides, manau, gali suprasti kiekvienas. „Onko“. „Dabar gydysies ten“ – tarė proktologas, įteikdamas į mano rankas siuntimą į Onkologijos ligoninę.

 Ca Canalis Analis – toks šio „brudo“ lotyniškas pavadinimas.

     Šiaulių onkologijos ligoninėje, atlikus papildomus tyrimus, paaiškėjo, kad dar yra negerų ląstelių kirkšnies limfmazgiuose. Šiaulių medikai rekomendavo važiuoti gydytis į Santariškes. Teko apie mėnesį palaukti kol ten atsilaisvins vieta palatoje. Taip sausio 26 dieną įsikūriau 13 palatoje, gydytojo Mindaugo Grybausko globoje. Vėl sekė išsamūs tyrimai ir gydymo plano parinkimas ir projektavimas.
     Buvo pasiūlytas labiausiai tokiais atvejais šiais laikais naudojamas gydymo kursas – chemo-radioterapinis. Antibiotikų injekcija (kurių ligonių kasos nekompensuoja ir jie yra efektyvesni už kompensuojamuosius, teko 800 litų kainuojančius vaistus užsakinėti ir laukti kol bus pristatyti į Lietuvą.), cheminio preparato su labai simboliniu pavadinimu 5FU vienkartinė nenutrūkstama keturių parų injekcija ir 28 radioterapijos seansai.
     Tie brangieji antibiotikai sulašėjo į mane per 15 minučių ir senai apie tai pamiršau.
     Toliau presas (medikai vadina pompa, bet man primena grynų gryniausią presą, kai elektrinis variklis labai lėtai suka sraigtą kuris po truputėlį spaudžia ampulės turinį į veną.) į mano organizmą sukišo 4 nemažų ampulių to 5FU turinio. Keturias paras be pertraukos (ir dieną ir naktį) buvau pritvirtintas prie lašelinės. Na, aišku, visą laiką gulėti lovoje būtina nebuvo. Galima buvo su visa lašeline važiuoti pasivažinėti šiek tiek. Kas tas 5FU visi galite pasiskaityti Internete. Man įstrigo tik tai, kad vieną kartą, sustreikavus kateteriui, kažkiek to preparato užlašėjo ant rankos odos. Tai oda paraudonavo ir dar dabar neatsigauna.
     Po atgautos laisvės nuo lašelinės, porą dienų buvo visai nieko. Po to jau, matyt, pradėjo veikti FU. Apie penkias dienas buvo susilpnėjusios fizinės jėgos, vaikštinėjant greit paskausdavo kojos ir t.t., maistas pasidarė visai nemielas. Teko maitintis kaip beždžionei – vaisiais.
     Kovo 1 – 2 dienomis ligoninėje buvo aparatūros profilaktikos dienos ir visi galėjo porai dienų palikti įgrisusį pastatą ir apsilankyti namuose. Ta proga pasinaudojau ir aš, paskutinės vasario dienos pavakare įsiropštęs į traukinį pajudėjau Šiaulių link. Svarbiausiai buvo tai, kad patogiai įsitaisęs mielame traukinyje, su didžiausiu apetitu sušveičiau iš MC Donaldo atsineštą Big MAK kompleksą. Skrandis pradėjo reikalauti aukų. Čia jau geras ženklas.
    Dabar tik kas dieną po vieną radioterapijos seansą. Mano seansas trunka 15 min. Paguldo ant stalo, pagal tris koordinates kas kartą idealiai vienodai. Ir tada didžiulis aparatas pradeda sukinėtis aplink mane ieškodamas užprogramuotų taikinių. Iš dešimties pozicijų paleidžia 20 „šūvių“ į pažeistas vietas ir viskas. Pasitaiko, kad kartais seanso metu ir užsnūstu. Tada atsibudus praeina tam tikras laiko tarpas kol suvokiu kur aš esu: dar nuodėmingoje žemėje, ar jau Danguje. Nes atsibudus pirmiausiai pamatau Angelus baltais chalatais. Radioterapijos aparatus valdo tik gražios moterys ir jokio vyro toje kompanijoje nėra. Iš numatytų 28 seansų jau atlikau 10. Jei viskas bus gerai paskutinysis seansas turėtų būti kovo paskutinę dieną. Jei viskas bus gerai, gal jau ir į namus paleis.
     Kovo 11-13 dienomis susidarė net trys šventinės dienos ir aš, aišku, su malonumu nutariau pailsėti nuo palatos draugų ir pabuvoti namuose. Nelengva pelėdai ištisas savaites gyventi vienoje palatoje su 5 vyturiais. Mane kaskart apima siaubas, kai pamatau kaip žmonės išmiegoję visą naktį ir dar daugiau kaip pusę dienos jai aštuntą valandą vakaro krinta į lovas ir saldžiausiai pradeda knarkti. O kai kas, jau ketvirtą valandą ryto, pradeda brazdintis, kai kas, penktą valandą jau maudosi duše garsiausiai atsisukęs vandenį, kai kas, šeštą valandą elektriniu skustuvu penkiolika minučių skutasi barzdą kurios neturi ir t.t. O visi palatos ligoniai, iki pusryčių kurie būna apie devintą valandą, med. personalui paprastai būna nereikalingi. O visą dieną išsijuosę keikia Seimą ir visus jo narius paeiliui.
     Kovo 10 –ąją jau apie 13 valandą atlikau planinį švitinimą ir jau buvau laisvas. Bet nutariau neskubėti ir nevažiuoti su autobusu o laukti mielo traukinuko Vilnius – Klaipėda, kuris praeitą kartą mane taip smagiai pargabeno į namus. Kelias valandas dar pasivarčiau palatoje, po to neskubėdamas atvažiavau iki stoties, dar virš valandos paslampinėjau po stoties rajoną, po to tradiciškai kelionei nusipirkau BIG MAC kompleksą ir, likus iki traukinio išvažiavimo apie valandą, patraukiau į stotį pirkti bilieto. Tuo momentu net neįtariau, kad BIG MACU paskanauti greitu laiku nepavyks.
    Ligoninėje pradėjau žiūrėti filmą „Naisių vasara“. Geras filmas. Puiki R.Karbauskio priemonė išgarsinti savo gimtojo kaimo vardą. Tame filme vienas iš herojų „Žiniuonis“ apako. Rimtas gydytojas pareiškė, kad apakimo priežastis buvo tik psichologinė (nuo stipraus streso). Ir išgydyti jį gali taip pat tik labai stiprus stresas. Na filmuose turėtų baigtis viskas gerai, tikriausiai reikalingas stresas bus sukurtas ir „Žiniuonis“ vėl praregės. Aš tą ketvirtadienio vakarą tokį stresą patyriau, tik atrodo mano sveikatos būklei jis įtakos neturėjo.
     Atėjus į bilietų pardavimo salę pasidarė silpna. Dirba gal dešimt kasų. Kiekvienoj po pusšimtį žmonių. Didžioji dauguma klientų – studentai. Tokį vaizdelį paskutinį kartą mačiau gal 1980 metais. Tais laikais tai tokie vaizdeliai nei kiek nestebino. Bet šiais laikais net patys dažniausi klientai studentai buvo labai nustebę ir suglumę. Eilės po truputėlį judėjo pirmyn, laikas tiksėjo. Likus 15 minučių iki traukinio išvykimo visas iliuzijas galutinai sužlugdė geležinkelio stoties informatorė pranešusi, kad visi bilietai į traukinį Vilnius – Klaipėda jau yra parduoti.
    Teko skubiai, lenktyniaujant su studentais, dumti į autobusų stotį. Ten pribėgęs prie kasos paprašiau bilieto į Šiaulius su pirmu „normaliu“ autobusu. Tas „normalus“ autobusas buvo Vilnius – Mažeikiai, kuris neskubėdamas, užsukdamas į Ukmergę, Panevėžį, Šeduvą, Radviliškį vis dėlto per 3,5 valandos pargabeno mane į namus. Ten galėjau tris paras pailsėti nuo ligoninės. Blogiausiai buvo tai, kad prasidėjo švitinimo šalutiniai reiškiniai. Pats blogiausias jų – tarpkojyje atsiradusios šlapiuojančios šuntančios žaizdos. Paeiti net ir kelis metrus buvo labai skausminga. Tik sugrįžus į Santariškes teko pradėti ir tų žaizdų gydymą. Paaiškėjo, kad gydymo pabaigoje man yra numatytas dar vienas keturių parų nenutrūkstamas chemijos seansas. Teko dar kartą pabūti kapitaliai pririštam prie lašelinės. Balandžio pirmąją dieną visas numatytas gydymo kursas, trukęs nuo sausio 26 dienos, baigėsi ir grįžęs į namus jau žiūrėjau „Auksinius svogūnus“. 28 radioterapijos seansai ir du chemijos – liko praeityje. Vėl laisvė!
     Dabar lieka laukti pasekmių ir rezultatų. Gydymo šalutinės pasekmės gali lydėti maždaug tiek laiko kiek buvo gydoma, vadinasi apie du mėnesius. Per tiek laiko į organizmą suvaryta 56 grėjų spinduliavimo dozė turėtų išsisklaidyti ir nebeįtakoti organizmo. Grįžus į namus prasidėjo totalinis viduriavimas ir tebekankina tos sunkiai gyjančios žaizdos. Tai va tokios kol kas pasekmės. Dabar belieka laukti rezultatų. Ar pavyko sunaikinti visas blogąsias ląsteles? Jei taip, tai gerai, o jei ne, tai jau tada gali būti dar didesnių problemų. Tas vėžys klastingas. Kita kartą tomis pačiomis priemonėmis jį įveikti bus sunkiau, nes jis linkęs prisitaikyti.
     Įdomiausia ligoninėje girdėta frazė – spinduliavimas smulkias kraujagysles suvirina!

     Pirmosios pavasario dienos proga, skiltyje Metodinė medžiaga,  paruošiau visiems Lietuvos šaškių žaidimo mėgėjams mažą dovanėlę. Iš ten galite atsisisiųsti Wordo formate: V.Valantinas. „Aš vairuoju vieną damą, vieną damą, vieną damą“. 2011m.

Kategorijos: Blogas | Įrašo nuoroda.

4 komentarai

  1. Vladai – ne tiktai Sprainaitis ir Plaksiji stebina bet ir **klausk-atsakysiu ** jo komentarai Forume. jau seniai teko skaityti ka nors protingo sio zmogaus komentaruose. jeigu vienas zmogus daro kad viskas butu geriau – tai kai kas aiskina kad jis ta be reikalo daro.
    Dekojame Sandrai uz nora dirbti // kalvarija //

    Thumb up 7 Thumb down 0

  2. Edvard:

    Laikykis, Vladai!

    Thumb up 4 Thumb down 0

  3. Vaidas:

    Linkiu pasveikti…

    Thumb up 1 Thumb down 1

  4. Linkiu pasveikti taip pat ir stenkitės negalvot apie tą dangų, jis niekur nedings.

    Thumb up 1 Thumb down 0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>