Ca Canalis Analis nenori pasiduoti.

Tenka vėl prisiminti paskutines savo rašinio apie sveikatą eilutes:
„28 radioterapijos seansai ir du chemijos – liko praeityje. Vėl laisvė!
Dabar lieka laukti pasekmių ir rezultatų. Gydymo šalutinės pasekmės gali lydėti maždaug tiek laiko kiek buvo gydoma, vadinasi apie du mėnesius. Per tiek laiko į organizmą suvaryta 56 grėjų spinduliavimo dozė turėtų išsisklaidyti ir nebeįtakoti organizmo. Grįžus į namus prasidėjo totalinis viduriavimas ir tebekankina tos sunkiai gyjančios žaizdos. Tai va tokios kol kas pasekmės. Dabar belieka laukti rezultatų. Ar pavyko sunaikinti visas blogąsias ląsteles? Jei taip, tai gerai, o jei ne, tai jau tada gali būti dar didesnių problemų. Tas vėžys klastingas. Kitą kartą tomis pačiomis priemonėmis jį įveikti bus sunkiau, nes jis linkęs prisitaikyti“.
Ca Canalis Analis nenori pasiduoti. Praėjus dvidešimčiai mėnesių po pirmo gydymo pabaigos vėl laukia nelengvas gydymo kursas. Šį kartą skirtas chemoterapijos 6 mėnesių kursas. Po savaitę kas mėnesį. Vakar smagiai pasižiūrėjau per TV filmą apie medikų gyvenimą „Aleksandra“ ir savaitei atsisveikinau su televizorium. Šiandien startas (pirmasis savaitinis seansas), deduosi daiktus ir ruošiuosi į Šiaulių onkologinę ligoninę.
Na va, aš jau sėkmingai įsikūriau palatoje ir pradėjo į mane kapsėti pirmasis puslitris viską užmušančių nuodų (kas 8 sekundes iškrenta po vieną lašą). Ryt ryte keisim tarą. Palatelėje keturios lovos. Du pacientai jau buvo eleminuoti nes jų organizmai skubiai pareikalavo gryno deguonies, tai dabar dviese likom. Dviese su gerai pažystamu kolega irgi šaškių treneriu. Yra apie ką pasikalbėti. Taip prasidėjo pirmasis mano seansas.
Antradienį buvo pagrindinis vaistų lašinimo procesas. Per parą sulašėjo gal 7 įvairaus dydžio buteliukų turiniai. Pietus dar suvalgiau su dideliu apetitu, o po to tie pietūs su didele energija išsiveržė atgal ir dabar jau apetitas pablogėjes. Dabar gavau šiek tiek laisvės, atjungė nuo lašelinės, galiu šiek tiek pramankštinti nugulėtus šonus. Viskas, penkios įpatingai nuobuodžios dienos jau praeityje. Aš jau savo mielame „Bunkeryje“, kur viskas lyginant su ligonine yra nuostabu. Cheminis gydymas yra labai skirtingas. Vieni tik ateina į ligoninę, per kelias valandas „sususivaro“ reikalingus vaistus ir viskas. Kiti ateina vienai parai, po to į namus. Man – penkių parų kankynė. Jau vien išgulėti penkias paras lovoje, manau, yra nelengvas išbandymas. Jei netikite, pabandykite. O kai dar pastoviai prie tavęs prijungta lašelinė, kai kiekvieną minutę turi apie tai prisiminti, miegodamas negali daryti staigių judesių, kad visa sistema nenutrūktų, ir net į tualetą turi laksyti su prijungtu buteliuku…. Nelengvas išbandymas. Tai čia buvo tik pirmasis seansas. Dar bus penki. Maždaug 24 kv.m. keturvietės, nelabai šiuolaikiškos, palatos (joje dar po 4 ir daugiau lašelinių stovi) kurioje ir apsisukti nelabai kur yra, kaimynai atrodo irgi labai įvairiai (vienus kamuoja skausmai, kitus visą laiką pykina ir t.t.). Vienu žodžiu, tikrai ne poeto svajonė. Tai štai su tokiu gyvenimu tenka susidurti. Jei kraujo parametrai bus geri, sausio 14 bus antrasis seansas. Na, o dabar reikia bandyti atstatyti jėgas naujam išbandymui. Ir nevarbu, kad nėra apetito (tikiuosi tai truks apie porą parų), bet galiu smagiai žiūrėti TV, sėdėti prie kompo, žaisti šaškėmis, gerti arbatą ir t.t.

Kategorijos: Blogas | Įrašo nuoroda.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>