Asmenybės

Vytautas Gaižauskas

Šaškių karalius

    Lapkričio 8 dieną Šiaulių K.Donelaičio gatvės kapinėse savivaldybės lėšomis buvo palaidotas nusižudęs benamis Algimantas Paukštis. Šis žmogus, kuriam per Kūčias būtų suėję penkiasdešimt, nugyveno dvejopą gyvenimą: jis buvo ne tik prasigėręs valkata, bet ir daugkartinis Lietuvos šaškių čempionas, meistras, kažkada jaunystėje iškovojęs, regis, net ir didmeistrio balą. Jau keliolika metų neturintis namų žmogus dar pernai nugalėjo Lietuvos „žaibo“ šaškių pirmenybėse. Keistas tai buvo žmogus – sunkiai bendraujantis vienišius, noriai kalbėdavęs tik apie šaškes. Sprendžiant iš jį pažinojusių žmonių prisiminimų, susidaro įspūdis, kad net žvaigždėtas dangus jam galėjo atrodyti kaip mirguliuojančių šaškių lenta.

Karjeros pradžia – klubas kirpykloje

    Kiekvienas šiek tiek vyresnis save gerbiantis Šiaulių šaškininkas žinojo kirpyklą, įsikūrusią dabartinės Tilžės gatvės 126-ajame name, priešais autobusų stotį. Dabar tos kirpyklos jau nebėra, bet kirpėjas Juozas Každailis, pradėjęs ten dirbti 1944 metais ir dirbęs 49-erius metus, puikiai viską atsimena. Kaip neatsimins, jeigu būtent jo iniciatyva ir pastangomis toji kirpykla pavirto į neformalų misto šaškių klubą. Iš pradžių šaškės ten atsirado tam, kad laukiantys žmonės nenuobodžiautų. Paskui šaškių mėgėjai jau ėmė rinktis ne tiek nusikirpti, kiek pažaisti – juk jokio kito šaškių klubo tais laikais Šiauliuose ir nebuvo. Prisimenantys sako, kad kartais buvo žaidžiama ir iš ne itin didelių pinigų sumų. J.Každailis turėjęs lentą, kurioje šaškes atstojo odekolono buteliukų kamšteliai, juodi ir balti. Norintys galėjo pabandyti šioje lentoje įveikti ir kirpyklos „šeimininką“ Juozą Každailį, bet pabandyti buvo lengviau negu padaryti: garbusis kirpėjas pats yra kandidatas į sporto meistrus.
„Gerai atsimenu Algį, juk jis pas mane kirpykloje žaisti išmoko, – prisimena J.Každailis, dar tebedirbantis kirpėju Šiaulių labdaros centre įsikūrusioje kirpykloje. – Kai atėjo čia, jam keturiolika ar penkiolika metų buvo, paskui pradėjo vaikščioti visą laiką. Kai pamačiau, kad jis perspektyvus vaikinukas, įtraukiau į savo komandą“. Toji pirmoji komanda buvo Šiaulių „Lokomotyvas“, mat kirpykla priklausė Geležinkelio darbininkų aprūpinimo skyriui. Būtent su ta komanda A.Paukštis pasiekė pirmuosius laimėjimus, tapo kandidatu į sporto meistrus. Jau iki tol Algis buvo labai užsispyręs, nemėgęs pralaimėti. Kai kirpykloje kam nors pralošdavo, pasak liudininkų, bėgdavo namo, pastudijuodavo šaškių vadovėliuose tą variantą, kurį būdavo sužaidęs nesėkmingai, ir vėl grįždavo rungtyniauti. „Jis jau nuo jaunumės buvo keistokas, – prisimena J.Každailis, – be šaškių, sunku būdavo rasti temą, kuria su juo butų galima pasikalbėti. Atsimenu tik, kad sakėsi, jog tėvų lieptas buvo klapčiuku Šv.Petro ir Povilo bažnyčioje. Paskui, kai jau tapo meistru, mažiau lankydavosi mūsų kirpykloje, ateidavo tik nusikirpti, bet nežaisdavo. Tik žiūrėdavo kaip kiti žaidžia, ir juokdavosi. O kai paprašėme jį mus patreniruoti jis sutiko, atlyginimą ėmė, bet savo „slaptų ginklų“ nerodydavo, tik visiems žinomus dalykus.

Nuo „sportbato“ iki tėvo mirties

    Kiek prisimena jį pažinoję žmonės, Algimantas Paukštis baigė J.Janonio vidurinę mokyklą. Tai ir buvo visi jo mokslai. Į sovietinę armiją papuolė ne iš karto po mokyklos, o kai papuolė, jau buvo pakankamai garsus šaškininkas, todėl pateko į Rygoje įsikūrusį „sportbatą“, į kurį keliaudavo visi į armiją paimti geresni sportininkai iš Baltijos šalių. Kartu su juo tame „sportbate“ buvo ir tokios šaškių žvaigždės kaip vėliau šimtalangių šaškių pasaulio čempionu tapęs rygietis A.Andreiko, paskui pralaimėjęs mačą dėl pasaulio karūnos „šaškių Fišeriui“ olandui J.Seibrandsui (olandas, tapęs pasaulio čempionu, vėliau dėl to vardo nerungtyniavo), o dar vėliau tragiškai žuvęs. Rungtyniaudamas su tokiais asais, A.Paukštis, suprantama, turėjo galimybę tobulėti, bet vis dėlto šį jo gyvenimo etapą dauguma jį pažinojusių įvertina kaip tragiško lūžio laikotarpį. Viena, po tikrosios tarnybos pasilikęs virštarnybiniu, Algis Paukštis pradėjo po truputį įprasti prie alkoholio. Antra, dirbti jam nereikėjo, visą savo laiką jis galėjo skirti šaškėms, nes už tai mokėjo pinigus. Tokią vienpusišką asmenybę, koks, regis, buvo A.Paukštis, toks šaškių „antplūdis“ galėjo paveikti ir neigiamai.
Antras tragiškas lūžis A.Paukščio gyvenime buvo tėvo mirtis. Jo tėvas, žinomas Šiauliuose fotografas, turėjęs savo fotoateljė, pažinojusių prisimenamas kaip šviesus žmogus, matyt, turėjo didelę teigiamą įtaką savo šeimai. Jam mirus Paukščių gyvenimas gerokai pairo. Jau suaugęs Algimantas ėmė dar labiau priprasti prie alkoholio, nerodė jam itin gero pavyzdžio ir jo motina. Viskas baigėsi tuo, kad teko parduoti šeimai priklausiusį dviejų aukštų medinį namą Rūtų gatvėje, netoli senosios gaisrinės, pačiame Šiaulių centre. Netrukus mirė motina, o Algis nuo to laiko, kai buvo parduotas namas (atsimenančių teigimu, tai buvo apie 1980 metus), taip neturėjo jokios nuolatinės gyvenamosios vietos.

Iš pergalių viršūnių – žemyn

    Didžiausios A.Paukščio sportinės sėkmės laikotarpis – nuo 1968 iki 1978 metų. Per tą laiką jis penkis kartus tapo Lietuvos čempionu ir tris kartus vicečempionu. Tuo metu jis be jokios abejonės buvo geriausias Lietuvos šaškininkas, gerai žinomas ir visoje Sovietų Sąjungoje. Maždaug tuo pačiu metu jis iškovojo ir didžiausią savo laimėjimą – tapo SSRS profsąjungų čempionu. Šiame Panevėžyje vykusiame turnyre jis, atrodo, įvykdė ir pirmojo didmeistrio balo normatyvą. Atrodo – nes nepavyko surasti tiksliai atsimenančio tas varžybas žmogaus. Tuometiniai šaškininkai prisimena, kad jo pavardė tais laikais nuolat mirgėjo rusų kalba leidžiamuose šaškių leidiniuose.
Ir vėliau A.Paukštis dar iškovodavo nemenkų pergalių nors ir ne tokių įspūdingų kaip jaunystėje. 1982 metais jis dar tapo Lietuvos vicečempionu, 1991 metais Šiaulių rinktinėje – šalies čempionu komandinėse varžybose. Dar pernai jis nugalėjo Lietuvos „žaibo“ pirmenybėse (partijai skiriamos 3 minutės žaidėjui), iškovojo antrąją vietą greitųjų šaškių čempionate. Vis dėl to po truputį jis darėsi ankstesniojo čempiono šešėliu. Alkoholis darė savo. Vis dažniau dėl jo „užgėrimų“ varžybų metu iškildavo problemų, nutikdavo, kad jis nebaigdavo varžybų. Bet tuo metu, kai būdavo blaivus, su juo žaisti būdavo labai sunku daugumai Lietuvos šaškininkų. Suktesni neretai imdavosi gudresnio lošimo – dieną prieš susitikimą su juo „užsiundydavo“ A.Paukštį siūlančiais jam kartu išgerti. Išprovokuoti Algį būdavo visai lengva, sako, kad labai daug jam ir nereikėdavę. Išgėręs jis, kaip visada, šnekėdavo apie šaškes ir šiaip apie sportą. Kalbėdavo sunkiai nutraukiamu monologu žmogaus, kuriam visai nerūpi, ką galvoja kiti. Visos kitos temos jam būdavo neįdomios, net ir žmones jis paprastai vertindavo paprastu principu: ar gerai moka žaisti šaškėmis.
Po tokių „užgėrimų“ jo vieta prie lentos kitą dieną dažniausiai likdavo tuščia. Už tai paskutiniaisiais metais jis buvo ne kartą diskvalifikuotas.

Dugno link

    Algimantas taip ir liko vienišius – jį visą gyvenimą daugiausiai domino šaškių damos. Užtat prie šaškių lentos jis buvo tikras siaubūnas varžovams: pasak Šiaulių „Šventupio“ sporto mokyklos trenerio sporto meistro Vlado Valantino, jo žaidimas buvo grynai pozicinis. Varžovą A.Paukštis tiesiog „smaugdavo“, išnaudodavo kiekvieną, net menkiausią klaidelę, ypač sėkmingai tai darydavo užimdamas lentos centrą. Naudodavosi savo fenomenaliu sugebėjimu apskaičiuoti. Beje niekas kitas nesugebėdavo taip susikaupti partijos metu. Per kelias žaidimo valandas beveik visiems žaidėjams reikia ar parūkyti, ar paprasčiausiai pamiklinti sustingusius nuo sėdėjimo sąnarius. A.Paukštis vienintelis tiesiog „prasmegdavo“ šaškių lentoje, taip ir likdavo tame juodai baltame pasaulyje iki pat žaidimo pabaigos ir, matyt, gerokai po jos. Bet jeigu kalba pasisukdavo ne apie šaškes ir ne apie Algimanto labai mėgstamą sportą ar elementaraus pragyvenimo problemas, kurios ėmė vis labiau jį kankinti, jis dažnai atrodydavo paprasčiausiai juokingas. „Pasakydavo tada ką nors tokio, kad net suklusdavau“, prisimena V.Valantinas.
O pragyvenimo problemos tikrai ėmė spausti Algį visai nejuokais. Keliolika metų jis neturėjo namų, gyveno prisiglausdamas visokiausiose atsitiktinėse vietose – pas butelio draugus, pas tebegerbiančius vis dar tebeblyksintį jo talentą kolegas. Buvo labai nereiklus, galėjo ramiausiai permiegoti žiemą nekūrenamame kambaryje – kad tik stogas virš galvos būtų. Matyt, stipri buvo ir jo sveikata, nes kitaip jis paprasčiausiai nebūtų taip ilgai ištvėręs tokio gyvenimo.
Pinigų, gautų už parduotą namą, neliko. Niekas dabar tiksliai nepasakys, ar Algis tuos pinigus pragėrė, ar pralošė kortomis (buvo mėgėjas lošti iš pinigų). Kai kas netgi kalba, kad jo pinigai, prapuolė Taupomajame banke, nes Algis paprasčiausiai nesuprato, kas tai yra infliacija. Po „sportbato“ jis dirbo elektrokaro vairuotoju Televizorių, Dviračių gamyklose. Nuo 1980 metų pabaigos pradėjo darbuotis valstybinėje vandens tiekimo įmonėje šaltkalviu remontininku, ten dirbo iki 1987metų rudens. Kiekvieną kartą keisdamas darbovietę A.Paukštis pasakodavo savo pažystamiems, kokį puikų naują darbą dabar gavo, lyg visą laiką koptų karjeros laiptais – tartum norėtų save patį įtikinti, kad viskas eina geryn.

Bedarbis ir benamis čempionas

    Tarp 1987-jų ir 1992-jų A.Paukščio biografijoje atsirado pirmas didelis tarpas, kada jis neturėjo darbo. O jeigu visai tiksliai – po 1987-jų jis rimto ilgalaikio darbo daugiau ir nebeturėjo. 1992 metų rugpjūtį dar buvo priimtas į Šiaulių UAB „Namų statyba“ šaltkalviu – betonuotoju, bet „iškentėjo“ tik iki lapkričio pabaigos, kai išėjo „savo noru“. Nuo 1994 metų pabaigos buvo įsidarbinęs darbininku Vilniaus UAB „Geofizika“, bet irgi dirbo neilgai – iki 1995 metų lapkričio 1-osios, atleistas sutarčiai pasibaigus.
Bet net ir metu jis sėkmingai dalyvaudavo varžybose – jeigu „neužgerdavo“ ir baigdavo turnyrą.
1991 metais, kaip minėta, tapo komandinių Lietuvos pirmenybių nugalėtoju Šiaulių rinktinės sudėtyje. 1994 metais Alytuje dar sužaidė asmeninėse Lietuvos pirmenybėse, pateko į pirmąjį šešetuką. Paskutiniais metais atrodydavo, kad žmogus jau sunkokai mąsto, kartais delsdavo atsakyti į paprastą klausimą. Bet prie šaškių lentos Algio galva dirbo ne ką blogiau kaip geriausiais jo laikais.
1995 metų pabaigoje A.Paukštis užsiregistravo Šiaulių darbo biržoje, bet pašalpos negavo, vertėsi padieniais darbais. Šių metų balandžio mėnesį Darbo biržos buvo nukreiptas į vadinamuosius remiamus darbus, už kuriuos moka Darbo birža: į Šiaulių „Klevo“ sporto mokyklą teritorijos darbininku. „Priėmėme dėl to, kad žinojome, kad jis praeityje buvo labai garsus šaškininkas, – pasakojo „Klevo“ sporto mokyklos direktorius Jonas Sakalauskas. – Sunkiai jis gyveno, atlyginimas buvo tik 210 litų, mokėjo Darbo birža. Kartais „užgerdavo“, bet už savo pražangas visada atidirbdavo“.
„Klevo“ sporto mokyklai priklauso trys stadionai, tarp jų ir centrinis – „Žalgirio“. Vienas iš svarbiausių A.Paukščio darbų buvo paruošti aikštę Šiaulių „Karedos“ futbolininkų rungtynėms – išbraižyti linijas, įtvirtinti kampinių vėliavėles, pakabinti vartų tinklus. Šaškių treneris V.Valantinas, sutikęs A.Paukštį porą dienų prieš mirtį, pasakojo, kad Algis tada kalbantis labai didžiavosi, jog jam ranką paspaudžia „Karedos“ ir Lietuvos rinktinės žaidėjas R.Žvingilas.

Palaidotas savivaldybės lėšomis

    Algį gerai atsimena ir Šiaulių nakvynės namuose – ten jis gyveno du kartus: nuo 1993 metų sausio iki 1994 metų sausio ir nuo 1995 metų rugpjūčio pabaigos iki šių metų vasario 1-osios. Ilgiau gyvenant mokestis Nakvynės namuose didėja, už septintą mėnesį reikia mokėti po 75 litus, tad ten gyventi Algiui tapo prabanga.
„Aš jį atsimenu, kol negėręs būdavo žmogus, tvarkingas, nors girtas irgi nebūdavo agresyvus, – sakė Nakvynės namų administratorius Algirdas Nekrašius. – Vieną kartą esu pabandęs su juo šaškėmis sužaisti, bet daugiau nebandžiau. Ir Nakvynės namų gyventojai su juo nenorėdavo žaisti, nebent jis nusiimdavo kelias šaškes. Paprasčiausiai neįdomu būdavo: dar pilna lenta šaškių, o jis jau sako: „Tu jau pralošei“.
Išėjęs iš Nakvynės namų A.Paukštis apsigyveno pas savo jaunystės draugą, irgi panašaus likimo žmogų. Jaunystėje tas draugas buvo tuomet garsios daugkartinės Lietuvos čempionės, Šiaulių „Elnio“ futbolo komandos žaidėjas, paskui armijoje daug užsiiminėjo slidinėjimu ir sugadino širdį, o galop prasigėrė. Tam draugui Algis yra sakęs, kad du kartus yra bandęs nusižudyti padėdamas galvą ant palangės ir spausdamas kaklą į briauną, bet nepavykę, tik abu kartus netekęs sąmonės. Šiuo metu draugas jau yra pardavęs savo butą ir nusipirkęs kambarėlį bendrabutyje. Bet net ir tam žmogui A.Paukštis tapo per daug prasigėręs, lapkričio 5 dieną jis neįsileido Algio nakvoti. Paskui atsikėlęs išprašė ir iš rūsio, kur girtą rado miegantį. Spalio 25 dieną A.Paukštis atleistas iš darbo „Klevo“ sporto mokykloje, nes Darbo birža jį ten buvo siuntusi tik pusmečiui. Bet daugiau jam nebuvo kur eiti – jis nuėjo į „Žalgirio“ stadiono pagalbines patalpas, kur sargas įleido pernakvoti. Ten Algis paskutiniąją savo gyvenimo naktį praleido ant lovos, kurią iš anksto buvo iš kažkur atsinešęs – matyt, ruošėsi čia apsistoti žinodamas, kad jį priglaudęs draugas parduoda butą. Pasak sargo, paskutinį kartą grįžo girtas, be batų, gelsvu nuo kažkokių dažų veidu. Ryta sargas pasakė jam, kad išeitų – bijojo, kad nepamatytų direktorius. Paskui trumpam išėjo iš kambario, kuriame miegojo Algis, po kurio laiko grįžo, ir jam pasirodė, kad šis stovi vidury kambario. Algis buvo pasikoręs.
Lapkričio 8 dieną Šiaulių miesto savivaldybės Komunalinio ūkio skyriaus darbuotojai išrašė sąskaitą A.Paukščio laidotuvėms – karstui, drabužiams, katafalkui, duobkasiams. Viskas kainavo 760 litų. Šiaulių Švč.Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčioje įsikūrusių Gedulo namų darbuotojai jį palaidojo K.Donelaičio gatvės kapinėse, šalia tėvo ir motinos. Kapas buvo papuoštas pora krepšelių.

„Šiaulių kraštas“, 1996-11-29.

 

Jakovas Šausas (Izraelis)

Linksmo žmogaus liūdnas gyvenimas

    Mes su juo susipažinome 1968 metų lapkrityje už Lietuvos ribų. Mes abu buvome pakviesti į Tarybinę Armiją ir nukreipti į Rygą, į Pabaltijo karinės apygardos sportinį batalioną.
Aš turėjau tarnauti tik metus ners buvau baigęs Vilniaus Universitetą. Paskutiniais mokslo metais rimtai teko mokytis todėl iš šaškių gyvenimo buvau šiek tiek pasitraukęs. Apie A.Paukštį buvau girdėjęs tik tiek, kad jis lygtai buvo tapęs Lietuvos čempionato prizininku, bet niekada su juo prie lentos nebuvo tekę susitikti.
Ir štai mus, naujokus, išrikiavo kareivinėse, paprašė prisistatyti, papasakojo mums apie busimąją tarnybą, apie uždavinius keliamus kariams – sportininkams. Aš pamačiau „kovos draugus“ – šaškininkus: Janį Rimšą (deja, anksti pasitraukusį iš gyvenimo), Laimonį Zalitį, dabar tarptautinis didmeistrį, sėkmingai žaidusį turnyruose ir keistą akiniuotą jaunuolį. Po komandos „laisvai“ jis pribėgo prie manęs ir džiaugsmingai lietuviškai tarė:
-O tu Šausas! O aš Paukštis. Tu turi šaškių literatūros su savimi? Aš pasiėmiau Ramą, kad negaišti laiko. Turiu pastoviai kartoti teoriją, nes laikui bėgant užsimiršta.
Kalbėjo jis greitakalbe, susijaudinęs, tiesiog springdamas. Vėliau aš supratau, kad tas jo emociškumas yra surištas su silpna nervų sistema. Jautėsi, kad gyvenimas šio jaunuolio nelepino…
Tarybinės Armijos sporto padaliniai neturėjo nieko bendro su tikra karine tarnyba. “Kariai” tik miegojo kareivinėse, o visą dieną praleisdavo miesto sporto bazėse. Tie profesionalai papildydavo tarybinio “mėgėjų” sporto elitą.
Normali karinė tarnyba truko tik pirmą mėnesį – “jaunojo kario kursas”. Tuo metu mūsų iš dalinio teritorijos neišleisdavo. Buvo nelengva: bataliono vadas buvo tikras muštro poetas – labai mėgo kankinti karius su žygiavimo pasiruošimu. Varinėjo ir į “nariadus” į virtuvę ir tekdavo vagonus iškrovinėti.
Nepaisydamas nemažo nuovargio, Algis kiekvieną vakarą išsitraukdavo Ramo “Debiutų kursą”, šaškes ir kartodavo ir kartodavo savo variantus. Vadovėlio pradžioje buvo pažymėti patys svarbiausi debiutai. Jau tada supratau, kad A.Paukštis, žmogus mažai matęs mokslų, niekuo, išskyrus šaškes nesidomėjęs, kelia savo meistriškumą tvirtai remdamasis iš anksto sudarytu planu.
Jis net nejautė slegiančios Tarybinės Armijos kareivinių atmosferos. Su dideliu apetitu valgydavo bjaurų maistą kuriuo mus maitino. Jam ir iki armijos komfortas buvo svetimas.
Rytiniai prabėgimai su apatiniais rūbais ir kareiviškais batais, per sniegą jo negąsdino. Tuo metu jis buvo kresnas, fiziškai stiprus ir sakydavo, kad reikia pastoviai rūpintis savo fizine forma.
Batalione iš A.Paukščio šaipydavosi. Jis buvo žmogus paprastas, visiškai atlapaširdis, ir naiviai futbolininkams ir štangistams pasakodavo kokį debiutą jis dabar studijuoja, ką jam dar reikia išmokti, kad tinkamai pasiruoštų būsimoms svarbioms varžyboms. Dažnai Algiui nutikdavo įvairios komiškos situacijos, kurios papildydavo bataliono žodinį metraštį…
Vieną kartą buvo jo eilė naktį budėti batalione. Jis mielai imdavosi tokių pareigų: naktį niekas jam netrukdė studijuoti literatūrą. Ir štai sėdi eilinis A.Paukštis koridoriaus pradžioje ant taburetės padėta šaškių lenta su pozicija iš vadovėlio. Įeina karininkas, budintis viso dalinio teritorijoje. Tikriausiai jis savo gyvenime dar nebuvo matęs žmogaus, žaidžiančio šaškėmis su savimi – ir dar stovint kariniame poste! Karininkas šiek tiek netgi išsigando: o gal tas karys “trenktas” dar jį „nupils“. Bet eilinis taikiai nusišypsojo jam , ir dargi galva linktelėjo (apskritai, pagal karinį kodeksą, jis turėjo pašokti, atiduoti pagarbą, prisistatyti, atraportuoti…) Dar šiek tiek prisibijodamas karininkas atsargiai kario paklausė, ką jis čia veikia. A.Paukštis kaip visada noriai papasakojo apie jo pasiruošimą varžyboms. Kitą dieną, rytinės rikiuotės metu mūsų rūstusis bataliono vadas net nebeturėjo jėgų keiktis: jis visam batalionui mirštant iš juoko papasakojo apie A.Paukščio be precedentinį elgesį tarnybos metu, ir kaip visada užbaigė pokalbį fraze “Ech, atiduoti jus į tikrą armiją!”. Algis netgi nebuvo nubaustas. Jis kažkuo tai priminė garsųjį Hašeko personažą “šaunųjį kareivį Šveiką”: jo naivumas nuginkluodavo bet ką, ant jo nebuvo galima net supykti.
Baigiant “jaunojo kario kursą”, mums reikėjo laikyti šaudymo normatyvą. Iki to momento mes, sportininkai, automatą AKM-47 laikėme rankose porą kartų. Atvedė mus į šaudyklą. Seržantas pasakė, kad mūsų automatai nustatyti šaudyti pavieniais šūviais o ne serijomis, reikia iššauti po penkis kartus – rezultatas nesvarbus.
Šaudėme grupėmis po 5-6 žmones. A.Paukštis atsigulė ant žemės su bataliono draugais. Visi pradėjo taikytis į taikinius. Staiga – dar nedavus komandos šaudyti – sutratėjo automato serija!
-Kas !!!!!!! (necenzūrinius žodžius praleidžiu) šaudė serija? – suklykė seržantas.
Pašoko pabalęs, persigandęs A.Paukštis:
-Aš nežinau, aš nieko neliečiau, jis pats staiga pradėjo…
Seržantas ir pats pabalo:
-Ei, tu !!!!!! Gerai dar kad į nieką nepataikei! Valink į šoną! Pašaudei jau!
Pasibaigus “jaunojo kario kursui”, mums prasidėjo kitas gyvenimas. Mums reikėjo rytais eiti į šaškių treniruotes ir grįždavome tik vakarais. Šiais laikais tik vyresni žmonės, tarnavę tarybinėje armijoje, prisimena, kad kariai turėdavo du uniformos komplektus: viena – lauko, skirta įvairiems darbams, kita – paradinė: kitelis ir padoresnės kelnės.
Sportbato šaškininkai nelabai kreipė dėmesį į uniformos grožį ir paprastai nešiodavo tik lauko uniformą. A.Paukštis labai rūpinosi savo išvaizda. Jis dažnai ir ilgai žiūrėdavo į save veidrodyje ir matytu vaizdu visada likdavo patenkintas. Jis nuėjo pas seržantą ir pradėjo reikalauti paradinės uniformos. Tas visaip išsisukinėdavo, bet A.Paukštis vis nuo jo neatstodavo. Galiausiai jis savo pasiekė ir gavo kitelį! – dabar jis jau galėjo padaryti įspūdį ir visai Rygai ir jos šaškių visuomenei.
Treniruotės vykdavo šaškių klube (labai mažai Tarybų Sąjungoje buvo miestų kuriuose šaškininkai turėtų savo atskiras patalpas) įsikūrusiame Rygos centre, Avotu gatvėje. Mūsų treneriu tapo Viktoras Adamovičius. Nepaisant jauno amžiaus (Viktoras buvo tik pora metų vyresnis už mus) jis buvo autoritetingas meistras ir teoretikas, jau išauginęs eilę garsių šaškininkų.
Man V.Adamovičius pasakė, jog aš nors ir šimtalangininkas, bet turėsiu žaisti už Pabaltijo karinės apygardos komandą karinių pajėgų komandiniame čempionate rusiškomis šaškėmis, nes vienintelę šimtalangių lentą užims pasaulio čempionas Andris Andreiko.
Pirmai pradžiai V.Adamovičius patikrino mūsų debiutinė pasiruošimą. Mano žinios buvo pakankamai skurdžios. A.Paukštis patyrusį meistrą nustebino:
-Labai daug žinai nustebo V.Adamovičius!
Prie savo mėgiamo “Ramo” A.Paukštis dar įsigijo paskutiniųjų metų TSRS čempionatų partijų rinkinių. Aš dar kartą įsitikinau, kaip jis kryptingai dirba. Algis atrinkdavo visas partijas tų debiutų kuriuos jis žaisdavo ir mokydavosi jas. Aišku, reikia turėti omenyje, kad šeštojo dešimtmečio pabaigoje dar buvo toli iki kompiuterių ir Interneto. Klausimas dėlA.Paukščio gabumų ir jo stiliaus yra pakankamai nepaprastas.
Po to aš daugelį metų dirbau treneriu ir turiu prisipažinti, kad nebuvau matęs šaškininko su tokiu mažu IQ, nepasižyminčiu ypatingu talentu, bet pasiekusio tokių aukštų rezultatų. Po kelių metų TSRS čempionate A.Paukštis pateko į geriausių dešimtuką, ir laimėjo TSRS profsąjungų čempionatą, pagal sudėtį beveik nenusileidžiantį sąjunginėms pirmenybėms – tai aukštos žaidimo klasės rodiklis.
Geros atminties A.Paukštis neturėjo. Jis be perstojo mokėsi ir mokėsi jam reikalingus variantus, kol „mirtinai“ juos įtvirtindamas savo galvoje. Nepasižymėjo Algis ir taktiniu išradingumu. Niekada negalėjo po partijos parodyti tolimo ir tikslaus skaičiavimo pavyzdžių. Bet jis turėjo unikalų stilių: jis pripažino tik varžovo spaudimą centru. Jo debiutai buvo parinkti būtent tam tikslui. „Baltosios pradeda žaidimą ėjimu 1.cd4 – ir visais atvejais užima centrą” – užtikrintai sakydavo jis. Bet ir juodosiomis negaudavo blogiau.
Žaidimo technika kovojant dėl centro užėmimo pas A.Paukštį buvo tiesiog neįtikėtina. Po mažiausios varžovo klaidos Algis įsikabindavo į laukelį d4 arba f4 ir toliau jau „spausdavo kaip tankas“. Tokius variantus kaip Z.Cirikas A.Paukštis nesuskaičiuodavo, bet jei tik lentoje būdavo laimėjimas, tai jis jo jau nepaleisdavo. Jis nebuvo taktikas, kaip A.Norvaišas, bet lemiamoje partijoje su „pačiu“ V.Vigmanu TSRS profsąjungų čempionate, nustebino garsųjį varžovą netikėtu smūgiu. Šiandien, vadovaudamasis trenerio ir šaškininko patirtimi, aš manau, kad stipraus žaidėjo visi meistriškumo komponentai yra tarpusavyje surišti. Negalima žaisti poziciškai kaip didmeistriui ir būti kituose srityse visišku diletantu. Šaškių tobulinimosi procese A.Paukštis labai sustiprėjo debiute ir strategijoje, bet tuo pačiu metu gerėjo ir kiti žaidimo technikos elementai.
Aš visą gyvenimą žaidžiau šimtalangėmis šaškėmis, bet ir kai tekdavo žaisti mažojoje lentoje gėdos nepadarydavau. Nesigėdiju prisipažinti, kad aš kaip rusiškų šaškių žaidėjas kai ko išmokau iš A.Paukščio. Dirbdamas treneriu Vilniaus šachmatų – šaškių mokykloje, pradedančiųjų mokymo metodikos pagrindu aš laikiau kovos dėl centro principus. Labiausiai tam tinkančius pavyzdžius aš matydavau A.Paukščio partijose.
Tos karinės tarnybos metu Rygoje pas A.Paukštį pradėjo atsirasti polinkiai suvaidinę tragišką vaidmenį jo gyvenime. Daug ką galima paaiškinti sąlygomis kuriomis jis augo.
Jis visada labai daug galvodavo apie maistą. Šaškininkai ir kiti sportbato kariai, darydavo viską, kad tik mažiau reiktų būti kareivinėse. Algis visada važiuodavo iš miesto į dalinį pietauti, o po to vėl grįždavo į klubą. Vakare stengdavosi nepavėluoti į armijos valgyklą ir vakarieniauti. Jis neturėjo pinigų, kad galėtų maitintis Rygos kavinėse, kaip, kad darė kiti kariai. Jei turėdavo smulkmės, tai stengdavosi nusipirkti butelį „rašalo“ – pačio pigiausio vyno.
Deja, jis jau tada pastoviai vartojo alkoholį. Tikriausiai tai jis darydavo ir dėl kultūros stokos (Algio visai nedomino nei knygos, nei laikraščiai, nei Rygos įžymios vietos – jis visą laiką leisdavo šaškių klube nagrinėdamas partijas), ir dėl silpnos psichikos pasiduodančios depresijoms kurias reikėjo kažkaip tai gesinti. Būdamas nepasiturintis karys jis įsigytu vynu nieko nevaišindavo – užeidavo į klubo galinį kambarį ir ten greitai ištuštindavo butelio turinį.
Bet jaunas organizmas su tomis problemomis nesunkiai susidorodavo. Mes pradėjome važinėti į armietiškas varžybas. Čia vėl buvo įdomus epizodas. Vienų atostogų metu A.Paukštis nuvažiavo į namus į gimtąjį Šiaulių miestą ir iš ten atsivežė…. hantelius! Tuos sunkius įrankius jis vežiodavosi senutėliame lagamine į kiekvienas varžybas. Rytais sąžiningai su jais mankštindavosi, tuo labai piktindamas kambario draugus mėgusius ilgiau pamiegoti. Kultūristo figūra Algis nepasižymėjo, bet, su jam būdingu vaikišku naivumu, siūlydavo visiems norintiems pačiupinėti jo bicepsus.
Apygardos komandoje A.Paukštį sodindavo į pirmąją rusiškų šaškių lentą: net ir stipriausiems varžovams esant jis niekam nepralošinėjo ir vieną – dvi pergales „išspausdavo“. Aš žaisdavau antroje lentoje su silpnesniais varžovais ir surinkdavau daugiau taškų, bet jų vertė buvo mažesnė. Mūsų komanda, kurios pagrindinis „smogikas“ būdavo didysis Andreiko užimdavo antrąsias vietas TSRS karinių pajėgų komandiniuose čempionatuose atsilikdama tik nuo galingos Leningrado karinės apygardos komandos. Grįžęs į dalinį Algis visiems demonstruodavo savo gražų sidabro medalį. Kitų sporto šakų atstovai retai galėdavo pasigirti tokiais iškovojimais ir pamažu Algis įgijo karių pagarbą. Pasibaigus dviejų metų būtinosios tarnybos laikui jam, kaip labai pasižymėjusiam sportininkui, buvo pasiūlyta tarnybą pratęsti ir tapti virštarnybininku.
Aišku, jokių karinių pareigų virštarnybininkai neturėjo. Tai buvo aukštesnis sportinio profesionalizmo laiptelis. A.Paukštis gaudavo praporščiko algą – šimtą rublių. Suma nedidelė, bet ir Algio poreikiai buvo minimalūs. Be to, varžybų metu jis dar gaudavo talonus maistui. Tokiu būdu visiška laisvė disponuojant šiokiais tokiais pinigais dar labiau sustiprino polinkį į alkoholį.
A.Paukščio šaškių jėga dar nekrito. Atsimenu, jis kartą sugalvojo sužaisti Lietuvos šimtalangių šaškių čempionate. Nepaisant to, kad jam trūko šimtalangių šaškių praktikos jis turnyre sužaidė puikiai. Aš, puikiai jį pažindamas, sugebėjau rasti tinkamą „raktelį“ ir nelengvai laimėjau. Bet tai ir buvo jo vienintelis pralaimėjimas. Žaidė jis be pozicinių plonybių – centru ir daugelyje partijų gaudavo persvarą, ir turnyrinėje lentelėje užėmė penktąją vietą, aplenkdamas daug patyrusių šintalangininkų. Dėl jo žaidimo didžiojoje lentoje galiu pasakyti tik tą, ką jau anksčiau pasakiau apie jo sėkmės sudedamąsias dalis.
Vėliau aš daugiau užsiėmiau trenerio darbu ir turnyruose ir vis mažiau žaisdavau turnyruose. Mes su Algiu susitikdavome retai. Pamenu jo pasirodymą Lietuvos rusiškų šaškių čempionate, kai jau buvo pradėjęs blizgėti jaunasis Arūnas Norvaišas. Arūnas lengvai laimėjo abi mikromačo partijas prieš A.Paukštį. Jau Algio debiutinis repertuaras pradėjo nebeveikti. Netgi po nenugalimo 1. cd4, jaunasis varžovas žinomame variante panaudojęs naują ėjimą gražiai apsupo baltųjų centrą. A.Paukščio reakcija po pralaimėjimo buvo tragikomiška.
-Kaip aš galiu žaisti? Aš gi naktimis nemiegu – troleibusų bilietus pardavinėju prie stoties! – skundėsi jis aidint ironiškam ir nelabai pagarbiam jaunųjų dalyvių juokui.
Reikalas tame, kad jau tuo metu A.Paukštis karinės „stipendijos“ nebegaudavo ir jį vėl kamavo pinigų stygius. Kartais maitinimo talonus galima buvo pasikeisti į grynuosius (sumokėjus tam tikrus „komisinius“). Bet „Sporto“ viešbučio, kuriame gyveno čempionato dalyviai, valgyklos kasininkė siūlė keisti maitinimo talonus tik į troleibuso talonus. Vargšelis Algis neturėjo kitos išeities kaip tik su tuo sutikti, vakarais važiuodavo į geležinkelio stotį kur būdavo labai daug žmonių ir siūlydavo pirkti iš jo troleibuso talonus.
Algis anksti pasitraukė iš gyvenimo. Jis nemokėjo normaliai įsikurti, spręsti savo buitinių problemų ir tai jį palaužė. Bet jis buvo laimingas žmogus. Jis be galo mylėjo šaškes, ir toje meilėje jis visas paskęsdavo. Tai leisdavo užmiršti gyvenimiškas problemas ir teigdavo jam daug džiaugsmo. A.Paukštis į mėgiamą užsiėmimą įdėjo labai daug darbo, kuris ir atvedė jį prie aukštų sportinių pasiekimų, nors daugelis „talentų“ (turnyrinėse lentelėse likusių žemiau jo) bandė jo pasiekimus aiškinti „kalimu“ ir sėkme.
Gyvenimas ne visada susiklosto taip kaip mes norime. Liūdnus A.Paukščio biografijos puslapius jau mažai kas atsimena. Bet liko jis Lietuvos šaškių sporto istorijoje visiems laikams. Algis Paukštis buvo pirmas Lietuvos meistras kuris įrodė, kad Lietuvos atstovai gali kaip lygūs su lygiais 64 langelių lentoje kovoti su pačiais garsiausiais žaidėjais. Tie, kas atėjo vėliau į šaškes, pasiekė puikių rezultatų, judėjo Algio nutiestais bėgiais.

Iš rusų kalbos vertė V.Valantinas

Pati garsiausia A.Paukščio partija

 

 A.Paukštis – V.Vigman

TSRS profsąjungų čempionatas, 1974 

1.cd4 fe5 2.d:f6 e:g5 3.bc3 gh4 4.cb4 ba5 5.cb2 a:c3 6.d:b4 hg5 7.gf4 gh6 8.bc3 hg7 9.ab2
Lentoje susidarė gerai žinoma „Miesto partijos“ pozicija, kuri paprastai susidaro po tokių ėjimų:1.cd4 dc5 2.bc3 fg5 3.cb4 gh4 4.b:d6 e:c5 5.dc3 gf6 6.gf4 cd6 7.cb4 ba5 8.d:b6 a:c7 9.ab2 fg5 10.bc3 hg7 11.cb2.
9… de7
Tais laikais naujas ėjimas. Visi žaisdavo tik 9…fe7 10.cd4 ( 10.fg3 h:d4 11.c:e5 g:e3 12.bc3 d:f4 13.cd4 e:c5 14.b:f8 de7 15.f:g3 cd6 16.g:c7 b:d6= ) 10…cb6 ir t.t. Bet kažko panašaus ir reikėjo laukti. Ne tam Vigmanas ėjo pirmą ėjimą 1…fe5, kad baigti partiją greitomis teorinėmis lygiosiomis. Po šios partijos, ėjimas 9… de7 įsitvirtino debiutų teorijoje ir beveik visiškai išstūmė iš turnyrinės praktikos senovinį ėjimą 9…fe7.
10.cd4 gf6 11.dc5 cb6 12.fe5!
Netikėtas smūgelis po kurio baltosios įgyja pozicinę persvarą! Kaip po partijos prisipažino V.Vigmanas, jis tikėjosi tik 12.ed4 g:e3 13.ed2 e:c1 14.ba5 d:b4 15.a:c5 c:d6 16.a:g7 ef6 17.g:e5 fe7 18.dc5 bc7 19.ef6 e:g5 20.hg3 cb6 21.cd6 ba5 22.dc7 ab4 23.cb8 ba3 24.be5 gf4=.
12…f:d4 13.ba5 d:b4 14.e:c5 b:d4 15.a:e5 fg7
Pralaimi 15…ed6?? 16.e:c7 b:d6 17.bc3 ab6 18.cb4 bc5 19.hg3 cd4 20.ba5 dc5 21.ed2 fe7 22.dc3 d:b2 23.a:c1 x.
16.bc3 bc7 17.cd4 ed6 18.ab4 d:f4 19.fg3 h:f2 20.e:e5 gf6 21.e:g7 h:f8 22.gf2
Sunku patikėti, kad baltosios turėdamos minimalią persvarą sugebės nuginkluoti „patį“ V.Vigmaną.
22… cd6 23.fe3 gh4
23…gf4 24.e:g5 ab6=.
24.dc5 de5 25.ef4 e:g3 26.h:f4 fe7 27.ba5 ef6 28.ab6 fe5
28…fg5?? 29.f:h6 hg3 30.bc7 gf2 31.cd8 fe1 32.hg7 x.
29.f:d6 hg3 30.bc7 gf2 31.cd8 fe1 32.da5
Atrodo, kad juodosioms labai lengva pasiekti lygiąsias – reikia tik užimti didįjį kelią.
32… eg3??
Pralaimi partiją. Reikėjo žaisti 32…eh4 33.ac3 hg5= ( 33…hg3?? 34.de7 x )
33.de7
Spąstų durelės užsitrenkė.
33… ge5
33…gh4 34.cd6 h:d8 35.dc7 d:b6 36.a:d8 ab6 37.d:a5 x.
33…gh2 34.ac3 x.
33…ge1 34.ef8 eh4 35.fg7 x.
34.ed8
Unikali situacija! Juodosios turi damą didžiajame kelyje ir dar šaškę, bet pralaimi prieš tris baltųjų vienetus.
34… eg3
34…ea1 35.ac3 a:b6 36.d:a5 ab6 37.a:d8 x.
34…eh8 35.df6 h:b6 36.a:d8 ab6 37.d:a5 x.
35.ac3 x.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>